Po užraktu, po kauke,
Po suodina žieve
Yra tai, ko niekas nelaukia,
Kas pakilt negali – kaip tuštuma negyva.

Krenta lietus kaip pilki suodžiai
Ant šviežio rudens kūdikio, naujo, bet negyvo.
Diena – tas naujagimis, kurį parodžiau,
Nuplasnos šalin, kai išlašės kvepiantys syvai.

Atsidurs ten, kur ir kiti šešėliai
Tylėdami sklando po dykus laukus.
Su diena mano siela per lietų išėjo,
Su diena, kuriai praėjus jos nebebus.

Po užraktu, po kerpėm,
Po kruvinais pelėsiais
Yra tai, ko niekas nelaukia,
Ką praradus nebeturėsi.