Mano žodžiai, negrįžtantys burėm, laivais,
Mano žodžiai, išplaukę į niekur,
Gal ateis, gal priglaus, gal atleis?
Gal ir vėl trenks žaibais, kelsis liepsnos?

Gal ir vėl kalbėsiu ne aš, o Jisai
Lietumi, sniegais, debesim ir žvaigždynais?
Gal nereikia Jam žodžių manųjų visai? - 
Už mane lai byloja ir paslaptis žino?

Regi visa, ką slepia giliausia gelmė
Skliautuose, smiltyje, vandenyne,
Kad ir amo netekti nustebęs gali
It vaiski žydraakė mėlynė.

Kad žinotų jinai, žilos vilnys kai kyla,
Drumsčias žvilgis nuo skaudžio minčių,
Kaip širdis, taip karčiai kančioje nusivylus,
Trokšta skląstis atvert, kai Jį lūpom liečiu.