Parklupau,
Penkis kart aš pabeldžiau
Ir užstrigo malda gomury,
Kai smūtkelis,
Prikaltas prie medžio,
Sušnabždėjo: „Tu raktą turi.“
 
Ir dangus atsivėrė...
Ten gryčioj
Aš palinkusį Dievą mačiau.
Viešpats dirbo prie staklių – be nyčių
Drobes audė greičiau, vis greičiau...
 
O ant slenksčio –
Tik varganas būvis
Gėdą dengėsi audeklu tuo.
Tarpu ašarų plaukiojo žuvys,
Lyg aplinkui būt jūros vanduo.
 
Jos – tylėjo.
Bet choras giedojo
Netikrų ir tikrų angelų.
Būvis atraižą spaudė tarp kojų,
Smuko ji,
Tačiau buvo vėlu...
 
Dauguma angelų nusisuko,
Tik paliko žiūrėti keli.
Trenkė žaibas ir debesys trūko,
Krito žemėn –
Kiaurymė gili
 
Traukė viską,
Ko Dievui nereikia:
Gal tiesos, gal drąsos, gal žuvų...
..........................................................
 
„Atsistok, jau pasimeldei, vaike.“
Tįso žemėj šešėliai klevų...