Aušrai brėkštant atnešiu tau rasą delnuos,
Saulė kurs neregėtai dailius peizažus,
O prie šulnio senoji svirtis aimanuos,
Vis gailėdama to, kas praeis ir pražus.

Bet žolė prasikals vėl nauja, vėl žalia,
Mažos pėdos lakstys ir kutens daigelius.
Vis esu ir buvau, tebebūsiu šalia,
Kai nušvies mėlynakės pilkuosius šilus.