Dar niekada tau niekas nerašė eilių,
Dar neverkė ir
Tavo sielos niekas nepagailėjo.
Tik paslapčia,
Net nežinodamas užėmei vietą to angelo,
Gydančio mano kasdienę būtį.
Dar niekada nebuvai toks artimas,
Net tam, kuris paliečia,
Ar tam, kuris tiki nekaltumu.
 
Esi prasikaltęs, esi daugiau nei kaltas,
Ir aš kalta už mylėjimą tuščią,
Slaptą, betikslį
Ir –
Ak, Dieve, leisk nusidėti!
 
Išėję vėl vienas kito
Galėsim nepažinoti,
Būti visai svetimi –
Ar ne taip nutinka,
Kai lieki kaltas kaltą palietęs,
Atbula plaštaka žinojimą braukęs šalin.
 
Ir nežinia kodėl šitaip
Likimas suveda –
Du
Be ateities.