Nespurdėk, viskas greičiau baigsis. Galų gale juk pati to norėjai. Niekada nebūčiau sutikęs, bet juk esu beprotis, marionetė, tavo žodis — man įsakymas. Tai ne aš tave dusinu, tu dusiniesi pati. Nespurdėk. Tai ne tu — tai aš priešinuos tavimi, noriu, kad pasiliktum dabar ir čia — šitoj kurtinančioj tyloj, žvelgtum ir vertum tobulumu mano akis. Štai rankos nusvyra, gyvybė nusilenkia ir išeina, štai tavimi pasidaviau tavo norams. Tavo noras — tau įsakymas. Štai paskutinis dūžis tavo širdies suplyšo man krūtinėj, štai akys pilkos ir negyvos. Tu guli be žvilgsnio ir žodžių, o aš šalia.
Nebuvo čia dviejų žmonių, nebuvo dviejų priešingų tylų. Buvo viena.