Grynos akies dangus jau užrašytas. 
O dar taip neseniai nustebę: žemė apvali? 
Užsidegė laužai, kūrenami bažnyčių, 
Teisybę niekindami ugnimi. 
Ir iki šiol dar skauda, girdint šauksmą
Tų, prakeiktų, kurie neva 
Paniekino žinojimu Aukščiausią. 
O jeigu nuoširdžiau, tai šiandien ir aky
Jaučiu save, atėjusį toli, į teleskopų kraštą,
Ant delno atminčiai belaikantį Šv. Onos bažnyčią 
Kartu su Gedimino pilimi...