Mano vaizduotėj išdegusi žemė
Ir medžiai nuo dūmų pajuodę.
Tvyro aukšti debesys aptemę
Virš sukapoto vargano gruodo.

Traukiasi mintys kaip druskos ežeras,
Žiojėja žaizdos kaip žemė suskilus.
Kur tie mano metai gražūs
Ir tolimos Fatos Morganos pilys?

Prabėgo laikas kaip vaikystė,
Aš jo nesustabdžiau, nepajutau.
Nė vienas laivas atgal nesugrįžta
(Šitai galiu pasakyti tik tau).

Galiu pasakyti, ką žvaigždės man lemia
Ir likimas, ant laiptų pabiręs –
Mano vaizduotėj išdegusi žemė
Ir po gaisro pasaulis išmiręs.