Nemanai, kad peršėtų mažiau, jei nebūtų krislų atminimuos,
Jei nereiktų nudelbti akis, nesumotum nuryti žodžius?
Jei praeitų diena apie būvį viens kito nežinant,
Nespėliojant tuščiai, kas ištirps, kas supus, kas išdžius?

Nemanai, kad žaizda, net ir draskant šašus, užsitraukė?
Kad galėtume mest vienas kitą dabar kaip tvarsčius?
Atsirinkt vis sunkiau, kur gi dovanos, prekės ar aukos — 
Be tavęs ir manęs kraujo derlius puikiausiai prakus.

Nemanai, kad abu užauginome spengiančią tylą,
Kai būtis — tik buitis ant kraštų riebaluotos lėkštės?
Ko labai vieniši vienas kito glėby neatšilom?
Tik todėl, kad krislai atminimuos nebaigia peršėt?

Kas gi mudu? Pora? Skaičius jausmo tikrai nenusako.
Pasišaipė lemtis — suporavo skirtingus batus.
Po galais tuos krislus, kai kas dieną užkliūnam už rąsto.
Gal manai, kad skaudu? Gal manai, kad skaudžiau nebebus?