Nurimk,
kada skauda širdį,
džiaukis, liūdėk
kartu su visais.
Neliesk stygų, lai tyli —
nejausi ramybės su
jos garsais.
 
Ir tyloj laikas
skubės toliau,
tyliai šnabždės
švelnius žodžius,
užsiverk stipriau,
nepalik atviros sielos —
tamsos šešėliai
vaiduokliškai judės.
 
Nesigailėk to, ko
neradai ar neišgirdai
atviroj erdvėje
žodžių švelnių —
supantis pasaulis,
ryškūs ar nykūs veidai —
viskas susilieja
laiko tėkmėj.
 
Laisvai ranka
lieti medį, žemę
ir šaltą mūro
sieną negyvą,
nužvelgi praeivį,
pasitinki saulę,
palydi dieną.
 
Ji šalta ir trumpa
ar kaitriai ilga:
kas dieną jos gilų
atodūsį jauti,
bėgantis laikas
neša galinga jėga —   
nustok save kankinti.