Kaladėlė žemai piramidėje —
tai, palyginus, gerbtinas statusas.
O be jos — lyg besparnis skrydyje,
lyg nesėtas, nelaistytas kaktusas.
Arba augalas, dykuma riedantis,
kur nebuvo niekad svarbiausios pusės...
Be šaknų, būtinybės gėdintis,
be žiedų, pasiteisinimų... Gūšies,
kai lakuotu nagu sielą įbrėžia —
ne naujiena. Kam vėl lipti sienomis?
Kai nueina ir neatsigręžia,
ilgomis nesumirksi blakstienomis.
Kam vėl jaustis kaltu ir tokiu mažu —
neįžiūrima, pustoma smiltimi?
Lyg tikslu, patikėti tuo miražu,
kol sutems ir vėl
mėnuo kąs
iltimi...