Netenka jis žado – pasako viską.
Diržas suspaustas per standžiai – veržia.
Kiek dar sekundžių iki to tikslo...
Atomai ir branduoliai skaldos, kai skerdžia.
 
Atleidžia mintis, išspjaudo žodžius,
Negyvėlius glosto jo naujas paviršius.
Nuogas prieš dabartį, kartais tamsus,
Bijo, bet atlaikys gyvenimo kirčius.
 
Nemėgsta į vatą, su vata, vatoj,
Bet saulėlydį myli tarp pirštų geltonų.
Nereikia jam cukraus gyvenime, cukraus kavoj,
Gali skaudėt. Tik, kad būtų tikra, ta tikroji.