Neįspėjama
Erškėtrožė kvapnesnė gal už rožę.
Kokiu kvapu tu svaigini mane,
Ar aš galiu tave ir tavo grožį
Vien akimis paliesdamas atspėt?
Žiūriu, o akyse tamsoj ledinėj
Užgęsta aistros, palaimos šukės,
Juk ši naktis — pirma ir paskutinė —
Mirksnis, amžinybėj neišblukęs.
O tavo rankos tarsi rūkas šiltas,
Kai gyvastį sūpuodama neši.
O moterie, ir kaip tave vadinti —
Tu dilgėlė ir rožė išnaši.