Pilaitė, vasara, karštis. Maudaisi Salotės ežere. Netoliese – Pilaitės daugiabučiai. Kitame ežero krante – naujų namų statybos. Ištemptas lynas virš ežero. Žmonės važinėjasi vandens slidėmis. Turnikas tarp dviejų pušų. Darai prisitraukimus. Priguli ežero pakrantėje ir jauti, kaip kaitri Vilniaus saulė kaitina tavo kūną. Užsimerki. Užsimerkęs tamsoje matai šokinėjančias spalvingas dėmes. Kurį laiką grožiesi jomis. Daugybė žmonių. Kažkas žaidžia tinklinį. Krykštauja vaikai. Motina lenkiškai bara savo išdykusią dukrelę. Atsimerki. Brendi į ežerą vėl. Plauki. Balti plūdurai beveik ežero viduryje. Ištiesi koją ir pasieki žoles. Ežeras seklus. Tolumoje artėja tamsus debesis – bus lietaus. Metas eiti namo, kol debesis nepriartėjo. Kol pareisi, bus jau ir vakaras. Ausinėse bumbsi techno ritmas. Grožiesi miesto pastatais, gatvėmis, žmonėmis, kvėpuoji vasariška Vilniaus dvasia.

Ruduo, Liepkalnis. Įkyrus vėjas. Leidžiasi lėktuvai. Skrenda žemai, praskrenda virš Minsko ir Lydos plento sankryžų, tupia kažkur už pastatų. Išlipi iš autobuso, ir lėktuvas praūžia tiesiai virš tavęs. Šalia plento daugybė „fūrų”. Eini link Laimio kalno paplentės taku per pievą, po to – per žvyruotą aikštelę. Užlipęs ant kalno matai – ten, už garažų, milžiniški asfalto laukai. Oro uostas. Daugybė lėktuvų jame. Vasarą jie iš tolo džiugiai blizga, bet rudens dulksnoje atrodo kaip žiemoti pasiruošę paukščiai. Kitoje pusėje – didžiulė erdvė. Kurį laiką net persmelkia keistas biologinis nerimas, pajutus tokią didelę, tuščią erdvę. Apačioje – miestas. Visas Vilnius kaip ant delno. Tavo Vilnius, tavo miestas. Vienintelis toks pasaulyje. Nuo Laimio kalno jis atrodo tarsi kilimas tarp žalių kalvų, tarsi daugybė žaislinių namelių, paliktų smėlio dėžėje. TV bokštas, Europa, Kryžių kalnas, bažnyčios, cerkvės, daugiabučiai, gamyklų kaminai… Žaislinis miestas. Atrodo, paimtum kiekvieną namelį tarsi žaislą. Lengvučiai, maži, kažkur ten žemai. Rudens vėjas ant kalno pučia nelabai maloniai. Prasideda dulksna. Atsiremi į akmenį. „Laimio kalnas. Piltas 1982–2000 m.“. Už tavo nugaros, iki pat Pavilnio, tęsiasi kalvoti miškų masyvai. Tikra Šveicarija. Žemai praskrenda lėktuvas. Leidiesi nuo kalno. Nusprendi čia ateiti vasaros naktį. Aišku, geriau būtų ne vienam. Čia gal vakarais kokie vietiniai rajonski nepadorūs veikėjai geria. Ar nevietiniai rajonski, bet irgi nepadorūs. Bet ateiti norėtųsi. Nebūtinai vasaros – bet kurią giedrą naktį ar vakarą. Kai Danguje spindės žvaigždės, o apačioje, tarsi atspindėdamas jų spindesį, milijonais žiburių švies tavo miestas.

Koralų daugiabučiai. Raudoni, bordiniai. Vieni ryškesni, kiti pablukę. Į dangų sminga TV bokšto smaigalys. Prieini miškingą šlaitą. Leidiesi žemyn. Tu jau ne civilizacijoje – tu gamtos apsuptyje. Karoliniškių daugiabučiai tik už kelių žingsnių, bet tu jau visai kitame pasaulyje. Medžiai, žolės, išminti takeliai. Daugybė žibučių. Pavasaris tavo mieste, kur gamta susilieja su civilizacija. Ten, kur Dievo ir žmogaus kūryba nesipyksta, o draugiškai papildo viena kitą. Tarp medžių šviesėja didžiulė erdvė, ir staiga prieš tave išnyra vaizdas. Nutirpęs sustoji, nes vienas neatsargus žingsnis į priekį – ir gali nusiristi nuo stataus šlaito. Apačioje – įspūdingas Neries vingis, apglėbiantis žaliuojantį Vingio parką. Už parko, visose trijose akiračio pusėse – žaisliniai Vilniaus nameliai. Vėl pagalvoji: Vingio parkas – tai tarsi miško samanos, o nameliai – tarsi išmėtyti miške žaidusių vaikų žaislai. Parko centre tarsi pamesta jūros kriauklė kyla koncertų arena. Pasigrožėjes vaizdu, eini mišku į Žvėryno pusę. Takelis leidžiasi žemyn, į slėnį, suspaustą tarp mišku apaugusių kalvų. Eini laukinio miško taku palei upelį. Daugybė sraigių, stengiesi neužlipti. Prieblanda, medžių šakos ir upelis. Tokius vaizdus matei tik filmuose apie džiungles. Negi aš tikrai didmiestyje? Preikyje jau girdi gatvės ūžesį. Tolumoje tarp medžių pamatai pravažiuojantį troleibusą. Iš miško išeini tiesiai į keturių juostų gatvę, kuria lekia automobiliai. Vieni kyla į kalną iš Žvėryno į Koralus, kiti leidžiasi žemyn. Miškų apsupta magistralinė Narbuto gatvė, o kairėje – civilizacija, dešinėje – irgi civilizacija. O tu gamtoje. Keli žingsiai iš miesto į gamtą, iš gamtos į miestą... Tobulas civilizacijos ir gamtos susiliejimas.

Važiuoji troleibusu vakare. Šalia tavęs kelios bobutės lenkiškai šnekasi apie pirkinius turguje. Kvepia valerijonais ir kažkokiomis laukų žolelėmis. Matyt, bobutės iš priemiesčio. Jų medžiaginiuose maišeliuose skamba uogienės stiklainiai. Priekyje sėdi azijietis. Ko gero, kinas. Visą kelią žiūri pro langą ir apie kažką mąsto. Kažkokios studentės, maigydamos savo išmanius telefonus, čiauška Žemaitijos tarme. Matyt, dar nesenai atvykusios į mūsų miestą. Po kelerių metų ir jos jau bus vilnietės. Mūsų miestas priima visus, čia visi tampa vilniečiais. Dabar jos prisipuošusios, prisidažiusios. Po kelerių metų dažysis žymiai mažiau ir rengsis paprasčiau. Daug kas, apsilankę pas mus iš kitų Lietuvos vietų, sako, kad vilniečiai labai nemėgsta puoštis, vilnietės merginos beveik nesidažo. Gal jie ir teisūs? Pasižiūri į savo atvaizdą vakaro tamsoje už troleibuso lango. Jaunas berniokas. Platus, gana senas ir nutampytas džemperis su kapišonu, kepurė, kuprinė už nugaros ir ausinės. Kur nors gal kai kas pasakytų, kad „rengiesi maišais“, bet koks skirtumas? Svarbiausia, kad tau patogu ir nesijauti suvaržytas. Išlipęs iš troleibuso, nusprendi pakeliui į namus užeiti į bažnyčią, uždegti žvakutę už nesenai mirusią pagyvenusią kolegę. Uždegi žvakutę, sukalbi maldą. Bažnyčioje daug turistų. Keli žmonės meldžiasi. Girdisi šnabždesys, susilieja lietuviški ir lenkiški maldų žodžiai. Atkreipi dėmesį į merginą šalia klausyklos. Ji sėdi, rankomis užsidengusi veidą. Jauna mergina. Ant pečių kuprinė, sijonas odinis, ausyje auskaras – žalia medinė žuvis. Kodėl ji taip ilgai sėdi tokia susikaupusi, nuleidusi galvą, užsidengusi veidą? Kokios mintys sukasi jos galvoje? Gal verkia? Ne. Ji atsistoja ir išeina lauk. Simpatiška mergina. Nepasidažiusi, paprasta, dailių bruožų. Nepanašu, kad būtų verkusi. Apie ką mąstė? Sunku pasakyti. Didelis miestas, daugybė žmonių, daugybė likimų, ir visi turi apie ką pamąstyti...

Išeini iš bažnyčios. Lauke vėsu. Jau visai vėlu. Eini namo. Susitinki savo malonų pagyvenusį kaimyną. Su juo visada įdomu – linksmas ir draugiškas diedas. Rusas nuo Briansko. Kalbi su juo lietuviškai, įterpdamas rusiškų frazių. Jis su tavimi kalba rusiškai, įterpdamas lietuviškų frazių. Dvi kalbos, ir vienas kitą puikiai suprantate. Vilniečiai visada vienas kitą supras.

Žiema, krenta pirmas sniegas. Gula ant raudonų senamiesčio stogų, ant troleibusų laidų, ant tavo veido. Gražu Vilniuje žiemą. Vasara, žiema, pavasaris, ruduo – o miestas visada gražus ir amžinas. Miestas, kuriame visuomet jaučiama didelės daugiatautės valstybės – LDK dvasia. Miestas, kuriam istoriškai sava erdvė – ne tik gimtoji Lietuva, bet ir didžiulė erdvė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, ar netgi toliau – nuo turtingų Europos pirklių, iki Eurazijos stepių chano Tochtamyšo ordų. Tarp Heartlando ir Rimlando. Jų visų dvasia čia, jų visų keliai kryžiavosi čia. Ir gal dėl to šio miesto aura yra sava, artima ir miela kelioms tautoms. Nuo seniausių laikų daugiatautis, civilizacinis, plačių erdvių, pasaulinis miestas. Tavo miestas, tavo Vilnius, kurį tu myli, kuris tau geriausias pasaulyje. Kurio neįmanoma nemylėti. Ir kuris myli tave.