Trys atgal, du – į priekį

O kaip kinta gyvenimo geidulio išraiškos –
Nuo jaunatvinio šėlo lig senatvinio liūdesio.
Kaip jautiesi suaugęs? Ne per prievartą ištrėkštas?
Nektaru neviliotas į sutemų kuždesius?
Pats paūžęs tėkme nesustingsti kaip slenkstis?
Prisirinkęs gumbų ant greitų neburnoji?
Nepanūsti, kiek akys užmato, susemti?
Neišsižadi tikslo, kai nepavelki kojų?
Dievaži, juk skardena giesmelės tos pačios – 
Atmintis kai luoša, su vaikais nesusikalbi.
Gal pavydi keturpėsčią turintiems pradžią?
Gal todėl net nykštukų lankyt nebesikeli?
Nežinau – tebestoviu vingiuotoj pusiaukelėj,
Kai jau riečia, tačiau dar stebėtis priklauso,
Bet pagaunu save rytą patalą braukiant – 
Sapnavau, kad plaukiu. Dėkui Dievui – dar sausa...
Ir juokiuos, ir kvatoju – net ašaros trykšta.
Na, matai, rasi džiaugsmą pradėjęs vaikėti.
Ar tai buvo gyvenimo geidulio tikslas?
Nežinau. Reikia eiti. Trys atgal, du – į priekį...

 
Nijolena