Naktis mėto žvaigždes ant užliūliuotos pievos, lange jau tuoj užges šviesa. Jis vėluoja grįžti namo, ji – pavargo jo laukti. Vaizduotė – didžiausias jos priešas, ji mano, kad bernelis naktį leidžia glėbyje kitos, dar vakar kuždėjęs žodžius tokius mielus, lyg tai būtų paskutinis kartas, kada jie susitiko. Namo pavėlavo, o naktis jau gūdi. Sakė, kad užsuks į barą ir ateis. Neatėjo. Ji jam paklojusi lovą, o jis bastosi laukais, verčia ją kamuotis. Galėjo iš karto pasakyti, kad turi kitą. Būtų širdyje lengviau, o dabar nerimas kramto, atrodo, ją visą. Tiek jau to. Pasistengs nusiraminti ir eis miegoti. Gal ryt bent pasiaiškins.

Išties, jis neturi kitos, tai ji visa prasmė ir tik jos apkabinimas jį laikė ant žemės. Naktis pavėlavo namo. Naktis negrįžo namo, neatsigulė šalia jos ir nepasakė meilių žodžių lyg paskutinį kartą. Neatėjo ir rytojus, nes buvo pripažintas kaltu ir uždarytas iki gyvos galvos. O jis? Jis kaba ant šakos prie kelio negalėdamas suprasti, kuo nusikalto rytdiena.

„Mano mirtis dviejų metrų ilgio“, – pasakė Antanas Garšva.