Eglinis buvo paskutinis metų mėnuo —
Ir žmonės gimę tiesūs, kaip jų siekiai…
Galėjo vienas stot į kovą — nugalėti
Ar priešintis kartu — būry vienminčių…
 
Iš eglės žaliaskarės drožė karstą, vygę...
Eglišakėm nuklodavo takus į begalybę.
Pagarbiai mintyse ištardavo — eglinis —
Lyg rodydami kryptis, kur turim siekt patekti...
 
Taip, pabaiga — tai visada kažko pradžia,
Štai kokios gražios mažosios eglutės...
Palikę samanų paklodes, sustoję pakelėm,
Jaunystė žavi senstant, semiant patirtį...
 
Aistringos jos kaip žalčio žmonos,
Visu grožiu atsiskleidžia namuose —
Tik išpuoštos  ir išdabintos norais...
Juk tik padėjęs dovaną ir ją ir džiaugsmą rasi...
 
Vyrai gimsta jau su nuojauta simetrijos,
Įtraukia, įklampina kaip gūdi giria,
Pasižymi anapusine nuojauta ir išmintim —
Jei pasikliausi — gins, globos ir saugos...
 
Netrūksta jiems aiškumo eit vienintele kryptim,
Kurion visi, bet atskirai nueisime...

Toks turi būt žmogus, nuėjęs metų kelią...

Kuo ras