Birželio rytas. Saulėtas, vaiskus, kutenantis skruostus. Čiurlenantis vanduo šoka „Polką su ragučiais“: karšiai ir unguriai neria rateliu, kol vedlė vasara riktelėja „į kitą pusę!”  Žemelė, visus metus nekantravusi, pagaliau atnaujina garderobą, nudažydama sukneles visomis vaivorykštėmis spalvomis. Vaiko akyse atsispindi žolės stiebu ropojanti boružėlė, o suaugusiojo lūpose – atokvėpis.
Jaučiuosi it Olimpo kalno viršūnėje, kur ugnis be paliovos paleidžia kaitinančius liežuvius. Tarsi penkiakovės nugalėtoja, įveikusi baisiausias kliūtis ir nuridenusi didžiausią akmenį nuo širdies, šypteliu lūpų krašteliu. Tiesiu rankas į dangų ir bandau kopti debesų atplaišomis dar aukščiau. Nors ko gi gali trūkti jaunystės šėlsmo ir siekiamybės apimtai paukštei, kuri jau turi sparnus?
Jeigu žmogaus vidiniuose kloduose plyti abejonės, vargu, ar laukininkai lengvai įdirbs savo laukus. Matot, sudėtinga žmogaus samprata. Galima naiviai įsisukti į jausmų voratinklius.
O jeigu vienišo vilko gaudesys tapo mėnesienos vaizdinius, net ir vasaros naktims tenka į rankas įbrukti sielvarto teptukus.
Bet aš vis dar penkiakovės nugalėtoja.
Su nervingai trūkčiojančiais delnais.
Gražus tas birželio rytas. Saulėtas, vaiskus, kutenantis skruostus. Termometras muša rekordus, bet tik ne mano širdyje.
Nes man kai ko trūksta. Rausiasi sopulingas, abejingas kirminėlis.
Vasara – trumpalaikis miražas, apsukantis galvas. Kai kurie žemiškieji malonumai, atrodo, amžinai užkariaus mūsų sielas. Vasarą tiek daug laikinumų... Ypač romanai, pasiglemžiantys ir suokiantys sirenų balsais.
Bet jeigu šalia būtum Tu, mūsų birželio rytas būtų įtaigus. Rudenį laukininkai sulauktų dosnaus derliaus. Svajonė pasiektų stebuklingą akimirką. Niekada jos nestabdyčiau, nors ir velniui tektų parsiduoti.
Nestabdyčiau mūsų birželio ryto. Ryto, kurio tiesiog nebus.
Kaukia ant Olimpo kalno vieniši vilkai, naktis įbrunka man sielvarto teptukus.