Nesimato dangaus virš debesų.
Nesvarbu, kiek kalbų kalbu, nesvarbu, kas esu,
Kaip nėra pasauly tikrai laimingo žmogaus
Ir nėra nė vieno pasaulio saugaus.

Tvenkiasi lietus lyg šaltą rudenį,
Kaupiasi debesys virš galvos ir stogų.
O princas karalaitės nepabudino,
Tamsią žiemos naktį man buvo baugu.

Aš bijojau kviečiančių šešėlių,
Kurie viliojo, pas save šaukė.
Paskutinės viltys mano į naktį išėjo,
Kvatodamos kaip ragana auksaplaukė.

Aš bijojau nakties – o gal praeities – šešėlių,
Kurių buvo žingsniai ir langai pilni.
Kaip pasiteisint, kaip pasiguost vėjui
Pieš tai, kai vogčiomis pro duris išeini?