Nukrito lapai.
Tačiau vienas kabo.
Tik ar ilgai...
Ir tau galbūt tai keista.
Nubėgs maža skruzdė per tavo kapą,
Bet taip, kad nieko nesužeistų.

 Vis tiek jauti –
Krebždena tyliai smiltis
Ji žingsniu aidu.
Akmenį paliečia...
Na, atsimerk –
Nereikia nusivilti –
Ant medžių tupias paukščių spiečius.

Čia tie varnai, kur vengia smarkaus vėjo,
Jie netikri –
Tokių juodų nebūna.
Tu pažiūrėk, kas dedasi alėjoj.
Bijai?
Ant žemės viskas pūna.

Dar šakos laiko paskutinį lapą –
Jis stipriai įsikibęs,
Kad nekristų.
Nubėgs maža skruzdė per tavo kapą,
Bet apibėgs medinį Kristų.

Ne laikas dar.
Tiesiog ruduo atėjo,
O metų laikas gali pasikeisti.
Tegul nuplėšia lapą paskutinį vėjas.
Tegul...
Kad tau nebūtų keista.