Ieškojimas
Išpuoliau pro duris, ieškodama nakty kokių ženklų,
Kad laikas peršoko per paslaptingą slenkstį.
Ir ką? Tik vėjas nepiktai sode šakų tinklus lingavo
It bebandydamas pagauti nuo dangaus
Jame ramiai bemirksinčias žvaigždes.
Šuva nelojo. Kažkaip keistai čežėjo tolumoj pasaulis –
Nebeužmingantis ir išprotėjęs nuo užžiebtų tamsioj nakty šviesų.
Bumsėt pradėjo šūviais ir spjaudytis į dangų fejerverkais.
Ir viskas? Tiktai tiek?..
Grįžau. Pro rūbą jau tai šen, tai ten bekailį kūną žnaibė įkyrus šaltukas.
Ir kokio velnio išlindau iš kiauto patogių namų?
Juk tų ženklų kiek nori veidrody –
Papildoma raukšlė, pražilus dar viena plaukų gija,
Prigesęs ir kažkoks beprasmis žvilgsnis.
Ak, netiesa. Nesvarbūs man jokie ženklai –
Išvijo ilgesys.
Prakeiktas veidrodžio sidabras!
Uždegsiu žiburį ir aš, net jei šią naktį bebudėdama prisnūsiu –
Įtraukia sapnas taip, kaip atminimų duburiai.
Nėra ženklų. Tik raibuliuojantys jausmai.
Šešėliai išsislapstė švintant.
Dabar pagelbės tik užburtas šulinio vanduo.
Rieškutės pro pirštus besprūstančių gyvų lašų
Grąžino spindesį akims, raudonį sveiką skruostams.
Ryžtingai per visus slenksčius širdis pastūmė veržlią kraujo tėkmę.
Kai išėjau į kiemą, jau danguje nebuvo nė vienos tikros žvaigždės,
Tik sodo medžių šakos, padengtos šerkšnu,
Niūniavo tylią giesmę apie pasigautą džiaugsmo ir ramybės žvaigždę.