Jie gyvena tylutėliai – negirdi plasnojant.
Kartais tupi suglaustais pilveliais,
kartais vaikšto vakarėjant ant palangės.
Peri, kur minkščiau apsamanoję,
kartais kur kamieną puošia kerpės.

Dienomis maitinasi silpnais murmėjimais,
surenka jų tris kartus daugiau nei sveria,
kol mes grimztam į miegus taip surimtėję,
kad nejuntame, nuo lūpų ir tarpuakio ar smulkiose raukšlelėse
kartais vaikišku šypsniu snapeliai girdomi.
Jie dažnai nageliuose nusineša po spindulį,
pririša prie šąlančių termometrų, prie gluosnių kilpomis –
klosto miegančius dausų muslinas.

Ryto patalas. Nežadink, ar jauti – jie šildosi,
gal atseksim pėdsakais lyg grobį –
susuktas  pūkuotas gūžtas augantiems jaunikliams.
Jie gyvena tylutėliai – negirdi plasnojant.