Sviedinys

Juozukas – laibas berniokas. Žiemos speigams papūtus, ne tik marga kepurė, bet ir jos šeimininkas sukniumba ant putojančių kalvų. Atrodo tuoj atsities, tvirtai žengs į priekį, bet snaigių brigada ir vėl parbloškia žemyn.
O tuo metu žiema kaip reikiant stingdė kulkšnis. Kaipgi bobulėms nedrebės kojos, jei „sugedęs telefonas” ir vėl smalsuolių apsuptyje. Antai gyvulininko sūnėnas įpuolė į savo paties išpjautą eketę, snaudžiančio urėdo duktė vos nenusisuko sprando, davatka Uršulė kaimo besmegenius sumanė lipdyt... Vieną dieną kažkas tikrai prilipins prie varveklio besirangančius liežuvius, o gal sniego lavina užgrius ir taip vos merdėjančius mobiliuosius tinklus?..
Juozukui, geram berniokui, nerūpėjo palaidos burnos. Jis statėsi sniego gniūžčių tvirtovę. Kovojo, kovojo su stingdančiomis patrankomis ir pagaliau sustojo – geriau apsišarvuoti.
Juozukas jau didelis. Tikras baltosios armijos karvedys. Visai kaip nelabasis dėdė Pranas: daug šūvių praleido pro ausis.
Kai tik suskamba mokyklos skambutis, tai reiškia tik viena – laikas gintis. Priešai puola, o kiti skrieja į ledines tvirtoves.
Juozukas neatsilieka nuo laibų berniokų.
Žiemos speigai siautėja, marga kepurė ruošiasi pakilti, tačiau jos šeimininkas nebesukniumba ant putojančių kalvų.
Karvedys nepasiduoda. Į karą įsijungia visa kaimiečių gvardija.
Juozukas –  nedorėlis, Juozukas tik voliojasi pataluos, Juozukas nepriartėja prie knygos, Juozukas ištižėlis...
Čirškia telefonai. Trrr...
Po keliolikos sniego gniūžčių gimsta naujas sviedinys. Jis palengva didėja. Štai pranoksta tuščią besmegenio galvą.
Galiausiai jis išnyks. Pradings niekieno nekliudęs.
Pradings laiko krosnyje.
 
GruoblėtaMūza