įsivėlinęs
paukščių akys pro greimą dangaus
įsivėlinom tylą išbūti
negyvenimo girsmas
daugiau
tiktai mėlynos mėtos ir liūtys
trajektorijom žingsnių būtų
kas bepamena
pamina
mini
nevelėtą velėną naktų
aptrupėjusią gintaro pilį
lašas kraujo ir lašas rasos
pasisotini liūdesiu
svaigas
paskutinės pernykštės dienos
lyg ne vietoje nukirptas laidas
nenugramdoma sapno žievė
ir tik tiek
kiek galėtum panešti
iki tos paskutinės duobės
kad dar kartą
dangaus
atsikąstum