Mes sėdėjom ant kaimynystėj
sukrautos šieno kupetos
ir skaičiavom nukritusius plaukus
mėnulis dainavo
pameni?

Vėliau skaičiavom tavo juodas garbanas
išvydom kits kito akis
kurių dar niekad nematėm
žvaigždės smuikais griežė
pameni?

Kai šaka pasenusio medžio
nukrito ant tuščios galvos
pažvelgėm į dangų
plaukiantys debesys dirigavo simfonijai
pameni?

Tik tada vėjas prisiminė mus
padvelkė iš anapus
tu ištarei žodį
ir baigėsi naktis
kaip ir kaskart nesulaukus šviesos.

Be pradžios ir be pabaigos
ir kaip visada
nieko neprisiminus
palikus atvirą langą
naktims.