Pergalė
Bergždžias darbas maskuot po grimu aptrupėjusias pilnatis,
Jei gesina aistras beatslūgstančio kraujo banga,
Jau rūpėtų ne šėlt – vis dažniau kūno kiautą pailsinti,
Vienišumo laikams glėbyje užsiglaudus bet ką,
Kas padėtų atskirt realybę nuo teatro šešėlių,
Kurie kirba pulkais vaizdinių sujauktoj atminty,
Kad pabaigtum karus baltą vystyklą ainio iškėlęs
Ir neliktų ženklų, kaip karščiuoji, klejoji, kenti.
Kad ištįstų malda už visus su džiaugsmu sutiktuosius,
Išsiskirt su kuriais kiek bebuvus jausmingai graudu,
Kad sugrįžtų jie vėl nors ir vėjo glamone paglostyt –
Lai bus šypsena viena daugiau, nei kažin nuoširdžių ar raudų.
Ak, įkvėpk kuo giliau, net jei plaučiai it burės subliuško,
Net jei štilis tavy – paskutinis jau stingsta raumuo –
Pilnatis į vaikus vilnimi kraujo potvynio plūsta,
Lai nurimsta visi – tu imi ne verkšlent, bet dainuot.