Jau tokie dabar laikai:
nei žiema, nei ruduo, nei pavasaris...
Ir tu, Gruodi, manęs nesulaikai,
tik bari, kai petarda sprogdinu kambarį.
 
Užsižiebiu žibalinį Mėnulį:
vaje, besmegenis pliušinis gatvėje guli –
jau šaltas, iškišęs negražų sintetinį liežuvį.
Jį pakelti kviečiu dorovės patrulį:
Kindziulį, Vareikį ir poną Gražulį.
Prašau jų: pakelkite, vyrai, ir
neškite, nes jis krito už Lietuvą tai...
Pa(si)ima privažiavęs pakalęs
Tvarkos patrulis.
Sudreba nervai silpni ir Valstybės pamatai:
5 balai pagal Zurofo skalę.
 
Jeigu Kristus pasirodytų dabar čia,
Jo būtinai lauktų mirtis ant kryžiaus.
Pasaulis, kupinas melo, kalbėjo Che
Gevara, todėl mąstantis žmogus maištauja
prie svarbiausio Valstybės dvaro.
 
Kuklumas taip pat yra liudijimas,
todėl žmonės tiki manim, nes esu vargšas,
tarė Pranciškus, ir nuėjo į tvartelį melstis.
Reikės ir man į jo profilį feisbuke belstis...
 
Pasakos naudingos protui.
Jau tokie dabar, Donelaiti, metai.