Prarastas rytojus
Rašyti pasakų neverta, neišmokau,
O kam jas kurti, jų ir taip apstu.
Nebemezgu svajonių tinklo,
Auksinės žuvys dingo po ledu.
Iš šio gyvenimo prisiminimų knygų
Teliko anglys, virtę pažadais.
Išsiskyrimo dūmai, temdę skausmą,
Vaikystę slėpę, leisdavę užmiršt.
Nebesugrįš varlytė karalienė.
Varlių per daug — neišbučiuot visų.
Gyvenimas kaip lapas knygos —
Sudegęs virsta pilku dūmeliu.
Per jį mes skubam, bėgam, nesustojam,
Bučiuojam snaiges, virtusias ledu.
Ir neatsigręžiam į prarastą rytojų,
Vaikystės pasakas su juoko atspindžiais.