žinote
gyvenime nėra atokvėpių
tik nepaliaujamas slydimas
nuo į

mes sudrumsčiame kitų mintis mirdami
jauni seni dar negimę

ir tuomet stoja tyla
prieš klykiančių gervių rudenį
prieš lange įšalusią žiemos pasaką

o tada 
pavasaris vasara vėl ruduo
viskas ratu

tik kur mes 
tame rate

---

aš įstrigau savo dabar
retkarčiais pamirštu
kad gyvenime nėra pauzių
atsikvepiu