Motina tyso ant žemės susisukusi it embrionas. Kaulėta nugara išsirietusi, slanksteliai išsišovę nelyginant žuvies ašakos. Atrodo, tuoj tuoj pervers tą menką dangalą, skiriantį griaučius nuo oro.
Įkvėpt-iškvėpt. Alsuoja šalia motinos klūpinti dukra. Įsistebeilijusi į didžiules bedvases akis, rankas sudėjusi gulinčiajai ant krūtinės. Nekreipia dėmesio, kad ji nesikilnoja. Nežino, nesupranta, kad turėtų. Tik lūpos. Kietai sučiauptos, suskeldėjusios it kūdikio, negavusio pieno, lūpos kelia nerimą. Mergaitė išsitraukia vazeliną, saugiai slepiamą mažoje nėriniuotos suknelės kišenėje. Tepa atsargiai it gyvybės eliksyrą. Tačiau lūpos nesujuda. Melsvai rausva sudirgusi oda neryškėja, motina nesučepsi, idant vazelinas tolygiau pasiskirstytų.
 
Kambarį apgaubusi tuštumos tyla. Ji budina mergaitės vidujinį triukšmą. Sunkiai jį užtildysi, o veikiau tik nuslopinsi iki kitos atakos.
Staiga mergaitės veidas pabąla, laibi pirštai, lengvai sukę susivėlusias motinos garbanas, sustingsta, o žvilgsnis pildosi nežinomybe ir nesupratimu – pasigirsta čaižus paukščio čirškavimas. Mergaitės alsavimas virsta giliu ir dažnu kvėpavimu. Ir su kiekvienu įkvėpimu jos vyzdžiai vis labiau plečiasi, bet akys nemato daugiau nei prieš akimirką.
Ilgai tai nesitęsia. Mergaitė netrukus nurimsta, skruostai parausta ir ji, dabar jau prigulusi šalia motinos, ranka apkabinusi ją per pečius, su malonumu klausosi erdvę užpildančio garso. Gyvo ir nuo šios akimirkos savo.
 
Kitame kambaryje tėvas. Sukniubęs stebi ir skaičiuoja televizoriaus ekrane bėgančius kadrus. Nuo jo kojų vingiuoja kino juostos. Susipynusios it šaknys. Atrodo niekada neleisiančios ištrūkti.
Viena ranka vyras gniaužo pieštuką, kitoje laiko šūsnį prirašytų popieriaus lapų. Suplukęs ir kiek piktas jis vis stabdo filmą, vis brauko suguldytus žodžius. Ir keikiasi. Daug. Be perstojo. Juk vienas rankos su pieštuku mostas, ir prieš akis laukia dar viena, o gal kelios bemiegės filmavimo naktys.
Euforija, kaifas, džiazas, neapykanta, o galiausiai orgazmas – štai ką patiria vyras kambaryje, nuosavoje kino celėje.
Jis keikiasi, bet keikiasi teigiamai. Nes taip gyventi įprasta. Metus, dvejus, o gal trejus. Tiek laiko, kiek vyro galvoje pulsuoja nebylusis kinas. Su juo tarpuaušriais ir džiaugiasi, kovoja vyras.
Kai šis pluša, netoliese visada, nors dažnai jam nepastebimai, sukiojasi dukra. Karpo sugadintas kino juostas, atneša naujas ir siurbte siurbia kiekvieną tėčio ištartą žodį. Kiekvieną naują mintį priima kaip naują tiesą.
 
Įsisuka vėjas. Pirmyn atgal beveik ritmiškai baladojasi langas. Tarsi nematoma ranka varstytų jį, kviestų anapus. Laukan. Mergaitė atsikelia, svyruodama tipena jo link. Vos jai pakilus, trinkteli durys – atsilanko skersvėjis. Į šalis blaškosi daugybė raudonai pribraukytų sąsiuvinių lapų ir tik keletas žymėtų žaliai. Ir nuotraukos. Su langeliais ir linijomis vėtros šokį šoka nuotraukos. Viena jų šlepteli visai šalia motinos. Mergaitė pribėga, atsargiai pakelia ir apžiūri.
O! Paukštukas! – laiminga sušunka. – Mano brangus paukštukas. Vadinasi, čia tu čirškėjai. Vadinasi, tu... Kaip aš tavęs, mažyli, pasiilgau! Oi! Grįžai ir daugiau niekada niekada nebesislėpsi šitam popierėly, taip? Mes vėl kartu kaip anksčiau... Kaip ir anksčiau, taip? Taip! O tu labai gražus čia. Tai aš dar ją paturėsiu, gerai? – šneka ji, jau glostydama orą it paukštį. Tada sulanksto nuotrauką, įsikiša ją į kišenę, ryžtingai prieina prie lango ir sunkiai uždaro jį.
Mam, pastatykim bokštą, a? – po akimirkos, jau kraustydama padrikai tysančias kaladėles, klausia dukra.
Motina nesujuda. Mergaitės lūpos išsilenkia žemyn.
O jeigu pažaistume namus? Aš būčiau mama, o tu dukra, – vėl bando pralinksminti, kaip jai atrodo, nuliūdusią motiną ir pralinksmėti pati. Tačiau reakcija tokia pati – jokios reakcijos.
Mergaitė ima nervingai kramtyti lūpą, jos veidas susiraukdamas rausvėja. Pranašaujamas ašarotas oras. Erdvių susiliejimas – lauke jau nuo ryto debesys žemę laisto.
Tai tu... Tu nebenori žaisti su manimi? – išlemena dukra, ir jos kūnu nubėga šimtai skruzdėlių.
Tada ji atsitraukia kiek toliau nuo mamos ir ima kuistis po suknelės kišenę kaip po brangenybių kupiną skrynią. Netrukus ji viena ranka glamžo nuotrauką, kita šildo vazeliną ir braukia kelias spėjusias iškristi ašaras.
Tu man čiulbėsi ir čiulbėsi, gerai? Ne taip kaip mamytė... – taria kiek šniurkščiodama nosimi ir tepdama vazeliną ant permatomo snapo. Ir jau atrodo, kad mergaitė nurims. Kad linguos, gal net dainuos su paukščiu. Gal jis net žmogaus balsu pragys kaip per Kūčias. Juk jie visi iki vieno prabyla. „Tik ausis reikia pastatyti tinkamai“, – sakydavo ji.
 
Tačiau. Besipynę idiliški siūlai trakšėdami plyšta – kitame kambaryje surėkia tėvas. Veikiau sukriokia. Tarsi gyvulys, per klaidą papjovęs savo vaiką.
Dukra išsigandusi pašoka. Vazelinas ir nuotrauka nukrinta. Mergaitė akimirką mąsto, kitą jau tykina prie durų. Priėjusi pasistiebia, žvelgdama pro raktui skirtą skylutę, klauso, kas vyksta. Kitapus.
O ten smūgis, trenksmas, tyla. Neiškentusi mergaitė staigiai stumteli duris. Šios sugirgžda, sucypia ir perskyros tarsi nelieka. Tarsi, nes iš tiesų erdvės nesilieja į vienį. Visai kaip aliejus ir pienas. Kartu, bet atskirai.
Dukra, markstydamasi nuo ryškios prožektorių šviesos, sliūkina tėčio link. Jis kone susilenkęs pusiau kasosi smilkinius. Tarsi juose slėptųsi kūrybinių galių šaltiniai. Spust – teka. Spust – užsukta. O sienoje nauja juoda dėmė, po ja ant žemės duženos.
O! Mano dukrelė dukružė atėjo pasilabinti, – prabyla tėvas, pajutęs, kaip laibi pirštai atsargiai kaso jam nugarą. – Tai labas, – sušvokščia ruošdamasis reveransui. – O dabar ate. Šutink. Šutink kambarėlin. Nors... Ne, dar palauk. Pakviesk gi mamužėlę. Vaidinti reikės. Iš naujo. Cit, nepertrauk. Reikės, vadinasi, reikės. Taip, taip, gerai išgirdai – iš naujo.
Mergaitė paniurna, paniurna ir apsisukusi tipena atgal. Sykį dar atsigręžia, apžvelgia kino juostomis nuklotas grindis, tamsintus langus. Pastebi šviesos plyšelį juose. Ir tada ji sustingsta. Mąsto. Netikėtai prasiskverbusi saulės šiluma apima mergaitės vidų. Apima ir nušviečia. Netrukus dukra pašoka, neria motinos link. Durys, tarsi suprasdamos, kad uždarytos nebus, užsiveria pačios.
 
– Dabar žinau! Dabar aš viską žinau! Tu vaidini, juk vaidini? – ima čirškėti. – Tėvelis sakė, kad reikės iš naujo filmuoti. Viską viską, supranti? Einam! – mergaitė timpteli motiną už nudribusios suknelės krašto. Motina nesikelia, tyso. – Aaa, tu repetuoji. Dabar suprantu. Taip ir pasakysiu tėveliui, gerai? – dukra pasilenkia ir pakšteli gulinčiąją į skruostą. Išsyk atšoka. Lyg pabaidytas gyvulys. – Mamyt, mamyt, ar žinai, kad dantukus valyti reikia, a?
Kvapas iš tiesų slogus. Sunkus. Kitaip ir negalėtų būti. Kai ji... Kai ji kambaryje. Pergalės pypkę rūko. O šalia to ir jis. Iš kitapus durų į kambarį susisukdami vilnija melsvi tabako dūmai. Tėvas visada papsi, kai pyksta. Ir keikiasi, žinoma.
Mergaitė užsiima nosį – jai susisuka galva. Neilgam. Tuoj pat atsipeikėja, stveria besiritantį šepetuką, murkdo į vandenį ir kruopščiai brūžina parudavusius dantis. Tačiau lūpos trukdo. Mamos lūpos krenta mergaitei ant pirštų. Negana to, iš jos burnos tįsta seilės. Glitus skystis, mergaitei atrodo, įtrauks jos ranką, įtrauks ir nepaleis. „Dantų valymas dar niekada nebuvo toks sudėtingas“, – mąsto ji. Bet viskas anksčiau ar vėliau baigiasi – po akimirkos dukra ramiai sėdi priešais motiną. Vėl palengva žaidžia jos garbanom. Mąsto – jos lūpos kyla tai aukštyn, tai žemyn. Antakiai tai išlenkia kaktą, tai vėl ją išlygina. Ir pirštai. Mergaitės pirštai retsykiais nuslysta nuo mamos plaukų. Ir kiekvienąkart tarsi nevalingai barbena į grindis. Jais dukra beldžia į kaimynų, kurie juk turėtų gyventi žemiau, lubas. Kad jie ateitų, kad duotų atsakymą. Nors motina sakydavo, kad jo reikia ieškoti ir laukti ateinant „iš aukščiau“, dukrai šįsyk nė motais. Bet negirdėti nei batų kaukšėjimo, nei maišelio skrebėjimo ar bet kokio kito garso, išduodančio kažką ateinant. Girdėti tik po grindimis cypsinčios pelės.
Mergaitė viena su savo mintimis. Šios netikėtai suūžia, sukelia viesulą galvoje. Apsvaigusi mažoji palinguoja į šonus, atrodo, žiūri į save iš šalies ir stebisi. Nudžiugusi.
– Paukštuk, ar girdėjai, ką aš ką tik pagalvojau? – klausia ji, atrodo, nelaukdama atsako, šneka toliau. – Mamytė aktorė. Aš irgi būsiu. Aktoriai labai gerai įsijausti turi, taip, mamyt? Taip. Matai, paukštuk, jeigu ji būtų neįsijautusi, dabar šnekėtų. Aha. Aha. Tu man nemeluok, viskas man pavyks. O tada, kai parepetuosim, statysim bokštą.
Ir mergaitė užtyla. Įsitempia it styga, atsimeta susivėlusius plaukus. Tarsi į ją žiūrėtų daugybė žmonių. Nors testebi paukštukas. Mergaitė net kvėpuoti bando lėčiau. Tyliau. Kaip mama – mergaitė vis priglaudžia ausį šiai prie krūtinės, paklauso – tyluma viduj. „Rami kaip šventoji“, – pagalvoja mergaitė, jau suprakaitavusi, išvargusi ir nusivylusi savimi – alsuoja per garsiai. Tą pačią akimirką už durų pasigirsta žingsniavimas. Pirmyn atgal, vis pirmyn ir atgal vaikšto tėtis. Dvejodamas, tarsi laviruodamas ant atbrailos, skiriančios jį, kaip tiki, esantį aukštumoje, ir jas, prarajos gyventojas. Nusprendžia nedelsti – filmas laukia. Kurti reikia. Nekursi, nebūsi. Nekursi, pakursi save. Apkursi. Jau po akimirkos vyras priverčia sugirgždėti duris. Mergaitė, pajutusi jį, pasitempia, pataiso pirmiausia mamos, tada ir savo pečius apnuoginusią suknelę. Skubriai pagraso sau ir paukščiui – tylėt.
Vyras atsineša pyktį ir nerimą. Vidiniai syvai kunkuliuoja, veržiasi.
– Kurgi mamužėlė? Va gi. Kodėl nepakvietei, a? Darbai laukia. Filmas laukia, kleckuti tu mano, – vyras šneka, žnaibydamas mažosios žandus.
Mergaitė tyli, jos akys išsiplėtusios. Daug daug norisi papasakoti, bet nevalia. „Palūžti nevalia“, – kartoja sau, žvilgtelėdama į mamos krūtinę. Jos akies obuoliukų kelionę nuseka tėvas. Nuseka ir nustėrsta.
– Ji seniai taip, dukružėle?
Tylu. Vyras kasosi galvą, nervinasi.
– Tai ji negalės vaidinti, jeigu šitaip. Jeigu jau šitaip. Aha. Ką čia dabar padarius...
Mergaitė nebetveria, pašoka, stveria tėtį, purto jį. Kad kvailos išbyrėtų, protingos išsilietų mintys išorėn. Ji vis rodo į save ir į mamą, į save ir į ją. Kaip tu nesupranti, tėti, kaip nesupranti. Tada beda pirštu į nuotrauką, į orą, jos akyse susisukusį paukščiu, ir ima trypti koja, laukdama tėčio pasiaiškinimo. Na?
– Na. Ji mirė. Aišku kaip dieną.
Mergaitė atatupsta traukiasi nuo tėčio. Paukštuko link. Jis supras. Jis turi suprasti, ką ji jaučianti. Kokia ugnis viduje degina. Tėtis meluoja, juk meluoja. Ji, aš, mes vaidinam!
– Paukštukas irgi mirė. Va taip bac ir išlėkė į dausas dausiausias. Ar nesakiau tau, kleckuti? Aaa, nuotraukoj gyvena? Ne, ne, negyvena. Taip, aš irgi norėčiau, kad gyventų. Taip. O dabar eik čia, katin patin. Pešnekėsim, pakalbėsim, pagerės.
Mergaitė tik susigūžia kampe prie lango, priglaudžia paukštuko nuotrauką prie savęs, pasitepa lūpas vazelinu, užsidengia ausis ir linguoja. Jau ne į paukštuko melodijos taktą. Į lopšinės, kurią dainuodavo mama, taktą.
– Gana žaisti. Eikš čia, pakalbam. Nagi, – jau nervindamasis šneka tėvas dukrai, – man irgi sunku, kleckuti. Tikrai.
Vyras prisėda ant žemės šalia žmonos, ima sukti jai garbanas. Negrabiai, lyg pirmąkart.
– Geriausius filmus susukau... Susukau geriausius tik jos dėka. Ir... Ir žmona buvo. Taip. Mama. Ateik čia, dukružėle, nagi. Kaipgi tu šitaip su manim gali, a?
Mergaitė vis linguoja, niūniuoja, žvilgsnis kažkur ne čia. Tada vyras pakyla nuo žemės ir eina lango link. Velkasi sunkiai, susimąstęs, mintyse sukinėdamas gyvenimo juostelę. Kadras po kadro.
Kelią dukros link pastoja vėjo šuoras, papuolęs kambarin. Nubloškia šalin. Ir vyras dabar stovi tik pusiaukelėj. Pasipurto, tarsi budindamas save iš sapno. Žiūri tai į dukrą, tai į mamą, žvilgsnis laksto pirmyn ir atgal. „Aš tikrai čia. Mes čia. Ir jos tyli. Bet baisiausia, kad ji. Nes aš...“, – mąsto.
Dukra tebelinguoja. O po akimirkos ir ašarotas oras čia.
Tėtis prisėda ant žemės, išsitraukia iš kišenės pypkę, susiberia jau drebančiomis rankomis į ją tabako ir užsikuria. Rūko. Tylėdamas. Nesikeikdamas. Kažkaip neįprastai. Kitaip. Dūmai kyla viršun, blaškosi, sukasi ratais, atrodo, vėlės savo rankomis juos kambariu nešiotų. Nes ratilais. Vis ratilais. Ir vyrui darosi negera, matyt, per daug prirūkė kartu su ja, kartu su ja susėdęs. Jau ratilais paties jo mintys eina. Ir ratilais, vis ratilais, kol op – iššoka iš vėžių, į naują vagą – ir vyro akyse suspindi ašara. Tikra.