– Ar kas nors iš čia susirinkusiųjų kada nors uostė lietų? Ar mėgavotės, kai liūdną veidą glostė jo drėgna vėsa? Gal kada nors šnekėjote langui žodžius, gal meldėte, kad subyrėtų sienos ir permatomas stiklas dužtų į svajos grindis, palikdamas jus vienus – jus ir lietų? Išties, aš to taip pat nedariau. Iki tol, kol atsirado šis žmogus. Galite nustebti, kiek spalvų slypi niūraus, lietingo vakaro šešėliuos. Spalvas mes patys ir sugalvojome, spalvas sukuria mūsų smegenys, spalvos – tai aplinkos sužadinta vaizduotė. Paklauskite vaiko su lakia vaizduote, kokios spalvos yra bespalvis vanduo. Jis atsakys – mėlynas. Lietus man taip pat yra mėlynas, nes kai lyja, aš liūdžiu. Nes prasmę daiktams ir reiškiniams suteikia vaizduotė – prisiminimai, prisiminimai apie žmones, žmones, kurie iš mūsų atimti. Tai nematanti spalvų pilkuma jį atėmė. Jūs galite mus teisti, bet mes save jau nuteisėme. Patys. Žinote kodėl? Jis nežinojo mano vardo. Jis vadino mane Melinda, lietingą vakarą žiūrėdamas man į veidą, įstrigusį tarpdury, jis kreipėsi į mane Elena, sakydamas, kad kovos kiek galės, jis sakė Lolita, suprasdamas mūsų situaciją ir tuo save nuteisdamas, galiausiai, aš pati buvau princesė – rožė, o jis buvo princas, toks pat mažas kaip ir aš.