Dangaus mėlynėje matau paveikslą,                                  valdovas grįžo!
Skaidriam vandenyje matau miražą,                               Sveikint jo parjojusio suskubo visa jį 
Žaliam šile girdžiu senovę šlamant,                                    mylinti tauta.
Vėsiam pilies kieme jaučiu, kaip mintis                          Ir giesmės pergalės netilo ligi pat
Tolsta praetin ir šaukia                                                      aušros, 
Karo varpas šventos Tėvynės gint.                                 Midus lietuviškas iš taurių liejos per 
Lange šešėlis šnara...                                                       kraštus,
Drovi, skaisčioji geltonkasė                                           Kalboms ir džiaugsmui nesimatė pa-
Žvilgsniu nerimastingu                                                       baigos.
Lydi mielojo žingsnius ir mato ji,                                    Tik kai aušrinė savo mergiška ranka
Jos didvyris, toks tvirtas ir narsus,                                      paglostė veidus. 
Ant širmo žirgo iškeliauja...                                           Narsi širdis ir ta                                                                   
Ak, vienuma bauginanti. Ak, nežinia                                   pajuto esanti pavargus
  kankinanti.                                                                 Tad kunigaikštis po puotos į gilų 
Pilis tyli, nebešlama net miškas.                                        poilsį nugrimzdo,                                
Ir žydras ežeras pamiršo raibuliuot,                                O saulė maudės debesy, kad žemės                            
Tik paukščiai retkarčiais sukrykščia,                                   kaitrą atvėsintų.
Atnešdami kokių žinių.                                                 Laiminga, lūkesčius pamynusi, tyli, 
Jauna valdovė gedi laukime                                                 bet plakančia širdim,
Ir savo ilgesį skandina aukose,                                       Savuosius plaukus perlais padabinusi,
Šventų dievų prašydama išvysti                                            jaunoji žvelgė veidrodin
Su pergale sugrįžtant gyvą kunigaikštį.                            Žavingom mėlynom akim į savo
Vienintelė jos lūpose malda –                                               skaistų veidą.  
Jos meilė tėviškei brangiai ir mylimajam.                         Kupiną džiugaus laukimo, meilės ir
Bet skamba varpas, štai ir jis...                                            atsidavimo
Dievai išgirdo karštą maldą,                                            Tam, kurio taip brangų vardą su pa- 
Jos raitelis žavus per nuleistus tiltus                                     garba ir meile
Išvargęs, tačiau išdidus,                                                 Kas gyvas Lietuvos krašte kas dieną 
Tėvynei pareigą atlikęs namo laimin-                                     mini.
   gas grįžta.                                                                  Ir jam sėkmės ir laimės linki. 
Ir džiaugiasi miškai.                                                       Tokia tad viešpaties valia, tokia tad    
Ir šoka sveikinimo šokį paukščiai.                                          buvo ši tauta. 
Net nebylusis ežeras prašneko,                                        Kovoj už tėviškę mirties nebojo,
Pranešdamas naujieną džiugią                                        Kai šventė pergales, tai net šilai giesmes giedojo
Visiems, kas gyvas jo krantuos:                                      O jei mylėjo, tai tyrai ir kantriai.
                                                                                    Savuosius rūpesčius dalindami pusiau...