Mano vakaras ilgas be galo
skęsta mintys į liūdesio upę
ant dulkėto raudonmedžio stalo
išsidraikiusios penklinės mintys
pasiklydo lape tarp eilučių,
ir tarp taurės su vynu, kurs žvakės šviesoj tarsi kraujas
sutekės tau į venas, ir chaose gims vėl pasaulis.
Mano vakaras ilgas be galo,
užsiropštęs ant sparno drugelio,
tuoj nuskris į saulėtus laukus prisimint, 
kaip žydėjo gyvenimas margas.
Bet kol kas mano vakaras – tarnas
kasdienybės ir to, kas vadinama Dievo apvaizda.