Į akmenį įeiti sumaniau. 
Ir mintys, žiū, jau ten, 
Jau vaikščioja, kad, regisi, ir aš 
Jame toks didelis ir gyvas. 
Užsikuriu ugnelę, kūrenu 
Ir nežinau, kiek būsiu čia, 
Bet Dieve, kaip gražu... 
Čia atmintis žilai pražilus, 
Čia viskas nuo pradžių — 
Ir Kalėda, toks mažas – didelis 
Jaunai atrodantis senukas 
(Kaip nori, taip ir mato akys). 
Pamerkiu vieną ir sakau laimingas: 
Kai myli, 
Nesunku net akmenį panešti 
Kartu su savimi ir Kalėda.