Matau saulę, matau.
Nors nedaug, bet pakilo.
Ir šviesos nors nedaug, bet daugiau.
Vieversiai žiemoje pakilnoja krūtinę.
Dar toli lig pavasario, bet... 
Bet siela — ne medinė:
Ir lašelis šviesos kaip nektaras saldus.
Dūzgia bitė žiemos avily,
Striksi žvirblis, belaukdamas šalčio... 
Visko dar bus —
Vėjai vėtromis dūks,
Šaltis tiltus statys
Ir žiema galynėsis įniršus... 
Bet — antai — saulę matau.
Nors nedaug, bet pakilo. 

Su saulėgrįža sveikinu, Dieve, Tave.
Jeigu šalta tau būtų,
Ateiki sušilti į mano krūtinę.