Miesto sonetas

Pro šalį nubėga gyvenimas, nužiburiuoja
Vėluojančio ryto skuba, šviesoforo signalais.
Aš pakraščiu tik — nuo dulkėtos pradžios iki galo —
Netilstantį ilgesį miesto atsargiai matuoju.

Paklust negaliu žaibo mintį suvaržančiam ritmui,
Kai ūžesį vėjo iš baltojo triukšmo sijoju.
Jo tvarką ardau, kur ant grindinio lapai suklojo
Pagal apibrėžtą iš anksto griežtai algoritmą.

Jei ribos tarp nieko ir visko kaip sapnas miglotos,
Te dingusią saulę šviestuvai lig soties klastoja,
Ir krenta apsunkę šešėliais dirbtiniais po kojom,
Jei tau lig manęs visas laikas seniai išmatuotas,

Jei tu, kaip ir aš, tiktai įkaitas savojo miesto —
Nesuprastas, svetimas skubai, nelauktas, nekviestas.
Niekada