Atvirukais blizgiais dėmesys atkakliai braunas pašto dėžutėn,
Vienišoj buityje sudrumstais raibuliuoja jausmais.
Kaip svarbu tamsoje kam nors trokštamu spinduliu būti,
Rasti sieloj jėgų glėbio ankštį parvert ir priglaust,
Atsijoti pelus nuo esminio būties mūsų grūdo,
Šilūkštelt lašą aistros lyg alyvos į savo dienas,
Švelniai žadinti tą, kas belaukdamas šventės užsnūdo,
Kad per burnas kitų laimės sotį galėtumei rast.
Plušom, rodos, ilgai, bet kaip šviečia švara džiugios mintys!
Kaip ant odos kvapnios glotniai gula balti marškiniai.
Ir tu gauni patirt, kaip smagu dovanot, ne tik imti.
O kaip ryškiai jauti, kad iš naujo šią naktį gimei!
Ne šviesos spinduliai sielą apšvietė – Viešpaties meilė.
Nori būti geru? Savo artimui būk tik jautriu.
Atvirukuos blizgiuos susilieja iš graudulio raidės,
Šiąnakt aš ne viena – ir meldžiuos, ir šypsaus, ir verkiu...