Per kaifą – į mirtį
Koridoriuj mokyklos sėdėjai su draugais,
Kalbėjot apie ateitį – kada gi ji ateis?
Tada dar nežinojai, net nenujautė širdis,
Kad traukia tave mirtinas ir juodas sūkurys.
Per pirmąjį diskaną šūlėj buvo taip smagu
Aplinkui tiek merginų ir pašėlusių draugų
Degtinė tvilkė gerkles jums, ir suteikė drąsos
Statyti naują rūmą ant vaikystės paliktos
Per pertraukas mokykloje už kampo tu lėkei
Ir traukei godžiai dūmą – na, juk mes jau ne vaikai!
Kalbėjai apie ateitį, apie savus planus
O vaiko pirštuos smilko ciza, dūmas jos kartus
Suaugęs ir subrendęs greitai tu pasijutai
Viliojo nauji toliai, gražios panos ir draugai
Tėvai namie raudojo, kai negrįždavai namo
Mokykloj nesirodei – kam tie mokslai, kas iš to?
Aitrus degtinės skonis greit tau tapo kasdienybe
Draugai pasiūlė naujo dūmo – kitą realybę
Skraidei, juokeis, rėkei, lakstei – toks buvo geras dūmas
Patiko tau tokios smagios euforijos gardumas
Tabletės gražios ir spalvingos tau per tūsą vieną
Padėjo tapti vyru – tik, deja, naudojai jėgą...
Kai areštinėje pridvisusioj žiūrėjai į lubas
Galvojai – nu zaliotas, tėvams žopa, o man kas?
Praslydo viskas tyliai, nes susitarė tėvai
Ir štai – kaip paukštis laisvas tu po klubus vėl skraidai
Tėvai žadėjo, kad daugiau nė cento tau neduos
Bet širdys jų gi minkštos – pažadais apsiribos.
Tabletės tarsi ratai – į pasaulį veža naują
Jau dienos tau be jų nemielos – pyktis karaliauja
Tik po naujos tabletės žmogumi pasijunti
Ir sukasi ryškiausios spalvos tavo kambary
Degtinė ir tekila, miltai, ratai ir žolė...
Jau iš mokyklos meta. Viskas pochui. Kaifas – jėėėėė!
Eik nachui, tėvai. Motin, nafik tu žliumbi?
Bet jūs abu ir lochai... Ką, nebuvot jūs jauni?
Ligoninėj jau tėvas – neatlaiko jam širdis.
O mamkos piktas žvilgsnis tvilko sielą, kaip ugnis...
Sustosiu. Ne, nereikia! Rankos dreba. Ką daryt?
Neišlaikysiu. Viskas. Šakės. Negaliu!!! Nenoriu mirt!
Mašinos langas. Dūžis. Magas. Babkės. Och, gerai!!!
Sugavo. Pilkos sienos. Lomkės. Grotos. Bus blogai.
Ant sienos areštinės užtrauktuku tu braižai:
„Atleiskit mama, tėti. Myliu jus tikrai labai“...
... Praėjo keli metai. Tu stoty guli ant suolo.
Ne, ne guli – skraidai. Skrajoji po ukolo.
Praeina žmonės, žiūri – gailiai, o kiti piktai...
Ant tavo rankų dūrių žymės. Štai kaip tu baigei.
Tas dūris stotyje tą dieną buvo paskutinis.
Šalta naktis ir pusnys, minkšta... Ir tokia ramybė...
Griuvai į pusnį ir miegojai, tik atėjo rytas
O tu nepakilai – šaltukas buvo. Tu jau nebegyvas.
Paminklai stovi du – senesnis tėvo, naujas tavo
Ir motina kas vakarą raudodavo prie kapo
Maldas kartojo, prašė, kad surastum tu ramybę...
Nesuradai – kentėjo tavo siela visą amžinybę.