Bandau surasti vaizdą pro langą,
Pro judantį nešvarų stiklą.
Tie žodžiai tokie paprasti, bet brangūs,
Jų išplaukusioje tolumoje neliko.

Bandau atskirti vaizdą nuo rūko,
O gal nuo lietaus ar nuo dulksnos...
Kai kieno vardą lūpos sušuko,
Kurio nieks nepakeis ir neatstos.

Verkia pirmosios rudens dienos,
Liūdesys kabo kaip akmuo sunkus.
„Aš skurdi. Skurdesnė už rugienas“* –
Tai tinka man. Pažvelk pro ūkus –

Gal rasi tu saulę tolyje už jų,
Gal sustabdysi šitą verkiantį lietų...
Gal pasidalinsi šviesa (jei tau nesunku)
Ir galbūt sukursi naują pasaulį saulėtą.

* Eilutė iš S. Nėries eilėraščio „Akmenėlis turi šaltą širdį“.