Visi vienodi – ir nebylūs,
Žinau, kad pasaka laimingai baigiasi,
Aš sėdžiu ant ledinių gijų,
Sujungusių mane ir gailestį.
Stebiu, kaip pralekia minia – ir vėl tylu,
Užsidega žalia, o aš nenoriu eiti,
Dar pasėdėsiu su tavim kartu,
Kaštonai krenta, man atrodo – snaigės...
Dabar tu skambini bažnyčioje varpais,
Naktį nukiūtini ir vienąkart sugroji
Melodiją subraižytais nagais,
Aš aidu pasisveikinu, sveika, brangioji...
Tau taip ramu mašinų raizgalynėj,
Žmonių kamšatyje ar kur kitur,
Tau gera, nes žinai, kad laukia
Gyvenimas, kurio jau nebebus.