Kiek besiplaksim vienas į kitą, kaip ir buvę išliksim emulsija — 
Tarp savęs nieko bendro neranda lašai.
Vis žemyn ir žemyn, kol, atrodo, nėra kur nupulti,
Tarsi skaudint geidi ir atleisti už tai neprašai,

Tarsi tu ta dykra, kurią man privalu būtų laistyt,
Nuolat sirgt pagiriom, būti įname savo namuos
Ir nerasti jokių nuo ištvinusio apmaudo vaistų,
Kai kas dieną jisai gerklėje tarsi kamštis sustos.

— Spjauk, — girdžiu, — išvaryk!. Jei tai būtų taip paprasta, lengva...
Nuo begarsių riksmų išopėjo seniai gomurys.
Juodos mintys jei man į sapnus kaip užkeiktos vis lenda,
Kiek deguto tavy? Jau žinau, man gali nesakyt.

Pasiplakime dar. Pasitaiko stebuklų. Kas žino — 
Gal nuplausim kartu nujuodavusias mūsų dienas?
Juk artėja naktis, kai vanduo šuliny virs į vyną.
Gal toje naktyje nuskaidrėti mums proto pakaks?