Euridikė

Aš tave, Orfėjau, vis naktim sapnuoju,
plaukia mano viltys debesų šilku,
vėjas, tas pašėlęs, nieko nesugroja.
Kur gi tavo burė, kur užtrukęs tu?

Mirusių pasauly laikas pasibaigęs,
laukiu nesulaukiu, kad ateitum čia,
mano žodžiai ledas, mano mintys snaigės
iriasi per skliautą laiveliu nakčia.

Aš tiktai šešėlis, net ne vėjo gūsis,
pas tave skubėčiau, bet nebegaliu,
tarsi vėjy žvakę tu mane įpūtęs
vėl išvesk į saulę — būsiu žiedeliu.

Kurs žydėtų žemėj, nemarumą teiktų
vasarą ir žiemą, dieną ir nakty,
man sugrok tu lyra švelniai, kai ateisi,
kad žinočiau — žemėj man daina esi.
bitėžolė