labai dažnai mus daro nelaimingus
nepatyrimų ir klaidų gausa.
bet jeigu trokštame būti dvasingi,
tai tobulėkim patys visada...
mes kažkodel vienas kitam kerštingi,
jau nebežinome, kur melas, kur tiesa
ir slepiame po kaukėm savo tikrą veidą,
veidmainiškumas — būsena tikra.
mūs protas jau seniai kažkur pradingęs,
širdies taurumas — jau atgyvena...
visi mes siekiam tiktai to, kas žiba tviska,
tarsi karalius Midas kažkada.
net televizijoj jau laidos apie maistą
ar apie lovą, minkštą būtinai.
kad prisirijęs darbui laiko tu negaištum, 
o kad galėtum tik pasnaust nūnai...
nes tinginiai geriems darbams jau laiko nebešvaisto — 
jiems nusispjaut, nerūpi artimo vargai.
kaimyno namas dega — tikras džiaugsmas.
o jei dar numirė — aplanko palaima.
ir kam gi stengtis švarą palaikyti, 
juk numetei po kojom, ir tvarka.