Paukščiai pameta dangų, tik plunksnose girdisi vėjai
Su šiaurės spalvom, šitaip skyla atodangos ledo,
Prikimusios dienos neaušta, tiktai  vienišėja,
Po skiemenį byra netirpūs jausmai šitiek metų.

Ir šitiek sekundžių, sukandžiotų laikino sapno,
Nubundant tik tiek, kad galėtume vėl nežiūrėti
Į save iš šalies,  kurioje nemokėsim pritapti,
Duš tylos sakiniai, sutrupėjęs šviesos siluetas

Vis glaustysis šiurkštus, žilas angelas patalus purtys,
Užrakinęs į dangų tekėjimą laiko ir sniegą,
Paukščiai godžiai ragaus išvarvėjusias prietemos sultis,
Į užšalusias lūpas kliedės mūsų žodžiai bemiegiai.