Tai — dora, tai — šventa
Manau, kad ir aš tavo vietoj taip elgčiausi —
Nagais įsikirsčiau ties riba nors į ašmenis.
Mintis dar šviesi, tiktai kūnas vos velkasi,
Nieks liudyt neprašo, ką buvus tu atmeni.
Kas šventa, kas dora, ištraukia bent ašarą,
Nes buvo ir paprasta, ir stebuklinga.
Užsnūsti. Sapnuoji jaunystę ir vasarą,
Ir kelią dar ilgą su vingiu už vingio,
Tačiau vos tik krūpteli, sapnas pradingsta,
Ir bado lyg peiliais senatvinė sopė.
Dar žingsnis, dar kitas... Ak, kojos nelinksta,
Ir lūpos suspaustos — kaip rėkiant šypsotis?
Prieina, palinksta kažkas tarsi angelas.
Nurimsti. Šypsaisi tik lūpų kampučiais —
Lai mato, kad tu iš visų jėgų stengiesi
Praleisti džiugiai ne vienatvės minutę,
Kad nieko neimsi glėbiais anei saujom —
Jau viskas pažiro po žiupsnį, po dulkę.
Matai savo kraujo pavidalą naują,
Tačiau savas alkis gyvent toks, kad sulpstais,
Todėl ir kertiesi į šiaudą, į ašmenis,
Kovoji, plakies už kiekvieną minutę,
Nes viską, kas buvo, kaip šiandien dar atmeni.
Tai — dora, tai — šventa. Ar gali tai žūti?