Nepalik manęs čia vieno, mielas drauge...
Paduok ranką, mielas drauge, ir padėk atsistoti – rodos, man lūžo kuris tai kaulas. Padėk man, mielas drauge, nusigauti iki ligoninės, kad kai sugysiu, galėčiau pačiam padėti atsistoti. Imk, mielas drauge, ko tik nori, kad kitą kartą tavęs svečiuosna net nereiktų kviesti. Paduok man cigaretę, mielas drauge, pasivaišink ir pats. Padėk man nuveikti kažką linksmo, nors ir nelegalaus. Paduok alaus. Atvažiuok aplankyt manęs kalėjiman, atvežk narkotikų. Nesvarbu, kad aš jų nevartoju ir kad vaikštau laisvėj. Tiesiog nepalik manęs vieno, mielas drauge.
Suspausk glėby mane, mielas drauge, kai lūš ne tik kaulai, bet ir dvasia. Duok man savo petį, kad galėčiau išlieti bjaurastį, išsilieti su visa bjaurastim. Priimk mane piktą, liūdną, purviną, blogą, bet vis tiek tau – gražų... Krisk man ant peties, mielas drauge, ir lai prapliumpa lietum ir tavo akys, jau vien tik todėl, kad aš nesijausiu vienišas. Papasakok man, kas tave kamuoja, ir lykim abu mielai ir draugiškai. Pažiūrėk, mielas drauge, mano ašaros tau ant peties suformavo pelkę, o ant manojo žydi gėlės. Štai ir vėl man ant veido šviečia saulė. O tu švyti dar labiau. Lenkiuosi tau, mielas drauge. Iki pat žemės, kur atgulsim ir kur vaiduokliai abiejų atneš ir padės puokštę, nuskintą nuo peties.
Būk toks pats netobulas kaip ir aš. Tik nepalik manęs čia vieno, mielas drauge.