Atpažįsti – žiema? Juk galugerkly peršulį nuolat nešioji,
Užperėtiems geismams neišskilt iš tamsybės lukštų.
Tuoj patikrins pūga, ar pastovi tvirtai tu ant kojų?
Ar išjudins jausmus spindesys bent mėnulio blyškus?

Išrankiųjų baigtis – štai ir šliejies prie molio kaip brolio,
Keiki šilko vilnis – iš jų grožio nauda tik sapnuos.
Atsibusi? Kažin. Juk ne šiaip atiduodamos skolos.
Nesuėjo galai? Kam tai rūpi? Nors sielą parduok.

Tirta gijos raumens, prie ugnies sąnariai atsileidžia,
Sunkiai kniumba galva, kai ją pakerta vidur minties.
Atsirieksi būties tiek, kiek telpa į rezginę raidžių – 
Kai keliauji į TEN, ką galėtum iš čia įsidėt?

Gal ugnies? Gal vandens? Trupiniais klaidų kelią žymėsi?
Viso karo prasmė tiktai formoj ir dydy akmens?
Atminimais saldžiais, kaip kadaise žiemodavai dviese,
Keleriopai pavyks susitraukusį laiką ištempt?

Jei kaulėta viešnia gerklę gniaužtais grubiais čiupinėja,
Pats įvertint gali, išsišėrę kiek sielos sparnai –
Ar paguodžia mintis, jog jau savąjį kraują pasėjai
Ir labai nors smulkiais, bet didžiausias skolas atgavai?

Ošia vėjas laukuos amžinybės bežodę lopšinę,
Iš tamsių debesų šermeninė drobulė tuoj kris.
Atpažįsti – žiema? Ir atodūsis drasko krūtinę,
Nes išsprūsta dangop lyg tai siela, o gal – vyturys...