Parabolė
Tu buvai it lašas jūroj nusiminęs
liūdesy beribiam — lašas tarp lašų,
verkė viršum marių šviečianti mėlynė,
verkė ir raudojo angelo balsu.
Ir nebuvo galo tų raudų bekraščių,
ir nebuvo nieko, kas tave paguos,
rašė vilnys tyliai ošiantį tau raštą,
rašė taip be galo gintaro krantuos.
Verkė ir raudojo sužeista krūtinė,
ūkavo klajoją rūkuose laivai,
kad aukštai padangėj skliautą atrakinęs
skausmą begalinį tvinstantį matei.
Ošė ir siūbavo vilnys suviliotos
visagalio šauksmo žemės ir dangaus,
jos tave paslėptų, jos savim užklotų,
jos tave gilybėj sopantį priglaus.