*****
Kaip sulaužyta bedvasio kūno
Ir laužoma kas naktį spengiančios tylos.
Ar nuodėmingas mano šitas kūnas?
Kad net išrėkt sunku; be balsė be stygų.
Atidaviau save bebaimiam laikui,
Į begalybę nukreipiau mintis.
Kodėl mane svaigina mėtų kvapas?
Lyg prakeiksmas pasiųstas iš aukščiau.
Žaliai rudi laukai apmirę laukia
Apvaizdos iš apdriskusio dangaus.
Šaukiu dievams, kartoju tavo vardą,
Bet ar tu mūza ar tiktai svaja?
Viltis manoji motina; likimas –
Man tėvas kurio niekad nemačiau.
Ir dar tos ryškios baltasparnės žvaigždės
Man sesės skausmo juodumoj.
Aš ateinu lengvais, mažais žingsneliais
Padovanojusi tau sielą paskendau
Minčių klojimuose kur nėra tako
Tiktai man tu šviesa; vedi mane gyventi.