Odė tarmei
                    
Gimiau Dzūkijoj. Ca ir gyvenu.
Jau, rodos, gyvenu gana ilgai.
Ca tep ramu… Ir mirc ca kecinu,
Kur an smėlynų meldziasi rugiai.
 
Malda jų kap ir dzūkiška šnekta:
Šurena vis: c – dz, c – dz, c – dz.
Ji dzūku tokia arcima, šventa.
Insiklausyk, pajusk, kų joj girdzi.
 
Girdzi, kap teka Nemunas ramiai,
Kap porina tau pasakų Dusia…
Ca laukia mūs pargrįžtancų namai,
Ca mus pascinka protėvių dvasia.
 
Kaimieti vis vadzydavo mani,
Kad dzūkiškai šneku aš nuolatos.
Vis sakė: tu sarmatos neturi,
Nemoki tu lietuviškos kalbos.
 
Lietuvių kalbų moku neblogai.
Bet dzūki šitoj žamėj aš gimiau…
Ir nesgailiu, kad galgi per ilgai
Aš dzūko savascies nepraradau.
 
Nepametiau aš to švelnaus c – dz,
Kur telpa Dzievas, dziaugsmas ir malda,
Motulės ašara, daina graudzi,
Smiltelė, Nemunėlio nuprausta.
 
Tas viskas sugulė manon širdzin,
Mani augino, davė sciprumos.
Ne sarmata visai man, ar girdzi?
Laiminga aš, kad moku dar dzūkuoc.
 
Ir kas aš būtau be šitos šnektos?
Kap namas be pamūrės – ne kitap…
An jos laikaus, kap an uolos drūtos:
Esybė mano – dzūkiška šnekta.